Apie sūnų palaidūną, pirmąsias jaunimo dienas, Tiesos ir laisvės paieškas, bei iššūkius šiuose ieškojimuose mintimis dalijasi klierikas, netrukus tapsiantis diakonu, Gabrielius Satkauskas. Anot Gabrieliaus, šiandien, kai mūsų aplinkoje dominuoja reliatyvistinis požiūris į pasaulį ir žmonės vis labiau abejoja Tiesos pažinimu, šių Jaunimo dienų žinia tampa ypač svarbi. Su Gabrieliumi kalbėjausi likus dienai iki jo išvykimo į Romą – vietą į kurią prieš diakonato šventimus kiekvienais metais keliauja VI kurso studentai.
Ką apie save pasakytum žmogui, kuris Tavęs nepažįsta ir skaitys apie Tave pirmą kartą? Kas toks esi?
Jeigu trumpai, tai prisistatyčiau abstrakčiai. Esu tarsi tas Evangelijos jaunuolis, kuris, Dievui pašaukus, nusekė paskui Kristų. Tikiuosi nenustoti Jį sekęs. Šiandien mano sekimas Kristumi mane atvedė prie diakonato šventimų slenksčio – netrukus, po septynerių metų studijų, baigsiu seminariją ir būsiu įšventintas tarnystei.
Taigi, esu žmogus, kuris atsiliepė į Dievo pašaukimą ir gretai bus pašvęstas Bažnyčiai. Taip prisistatau dėl to, nes kartu prašau maldos. Ne tik už save, bet ir už visus tuos, kurie ruošiasi kunigystei ir kurie pašaukti, bet dar neatsiliepė.
Šiaip esu vilnietis, Arkikatedroje pradėjau patarnauti nuo vaikystės. Paauglystėje norėjau būti chirurgu ir aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje. Kai buvau vienuoliktokas, su Opus Dei jaunimo centru vykau į Romą ir Didžiojo ketvirtadienio vakarą, per adoraciją, Viešpats mane pašaukė tapti kunigu. Tai kardinaliai pakeitė mano gyvenimą.
Koks yra tas seminaristo kelias?
Jis skiriasi nuo kunigystės.Tai 7-eri metai nuolatinių studijų, maldos, gyvenimo su tais pačiais žmonėmis. Kelias, kuriame Viešpats gali ne kartą išbandyti ir iš naujo patikrinti, ar esi pasiryžęs vėl atsiliepti į pašaukimą. Tai kelias, kuriame atsiranda įvairių abejonių. Tačiau jame gali įvairiapusiškai augti kaip asmuo, kaip krikščionis, kaip pašauktasis kunigystei. Nuostabios studijos, praktika parapijose, stovyklose ir jaunimo organizacijose seminarijoje yra labai daug galimybių pažinti pasaulį, save, o kartu tobulėti. Tai pasiruošimo kunigystei metas.
Seminarija, išvertus šį žodį, reiškią atžalyną arba daigyną, kuriame svarbiausia auginti santykį su Kristumi. Tai svarbiausia, tai yra vienintelis pamatas atlaikyti visas vėtras, kai skelbiama Evangelija šių dienų pasaulyje. Šiuo santykiu remiasi kunigystė, ir jeigu išeisi be šito tvirto santykio su Kristumi, tai tas namas, kaip sako Kristus, prasidėjus vėtroms sugrius.
Gabrieliau, o kaip tu atradai Jaunimo dienas?
Pirmą kartą dalyvavau 2005 metais – vykau tiesiog kaip į kelionę. Norėjau pakeliauti, pamatyti pasaulį. Lankiau Opus Dei jaunimo centrą „Liepkiemis“. Vykome su pora autobusiukų į Vokietiją, į Kelną, ir ten pirmą kartą išvydau popiežių Benediktą XVI. Jis dideliu laivu plaukė Reino upe ir laimino mus nuo denio. O mes pakrantėje kaip ir Zachiejus buvome įsilipę į medžius.
Tai buvo pirmosios Jaunimo dienos, kuriose teko dalyvauti. Vėliau dalyvavau Pasaulinėse jaunimo dienose. Didžiausią įspūdį paliko patyrimas, kad Katalikų Bažnyčia yra visuotinė, kad joje yra daugybė krikščionių ir jie, nepaisydami skirtingų kalbų ir kultūrų, liudija Kristų įvairiose pasaulio vietose – mes esame skirtingi, bet širdy nešiojamės Kristų, ir Jis mus vienija. Gal nesuprantame vienas kito kalbos, bet suprantame vienas kitą iš žvilgsnio.
Kokie Tau iš visų Jaunimo dienų yra likę įspūdžiai? Kokios mintys kyla pagalvojus apie Jaunimo dienas, tiek Lietuvos, tiek pasaulines?
Reikšmingiausia tiek pasaulio, tiek Lietuvos jaunimo dienų misija yra tai, kad jos suburia jaunus krikščionis. Man, kaip jaunuoliui, buvo svarbu pamatyti, kad aš nesu vienas tikintysis, nes šiaip jau kasdienėje aplinkoje tai neretai jaučiama – mokykloje, visuomenėje ir daugelyje kitų vietų. Jaunimo dienos padeda suprasti, kad iš tiesų mes nesame vieni – mūsų labai daug... Milijonas, du milijonai, trys milijonai, o kiek dar negalinčių atvykti į jaunimo dienas! Tai kažkaip sustiprina, sutvirtina ir iškart sugriauna visas tas abejones, kurias šiaip kasdienybėje Piktasis nuolat bruka ir sako: „Tu esi išsišokėlis, tu balta varna, tu geriau pasilaikyk tikėjimą sau ir nebruk jo kitiems.“
Tad nuvykus į Jaunimo dienas galima sutikti daug bendraminčių iš viso pasaulio. Tokiu būdu jos atgaivina troškimą apaštalauti, skelbti Evangeliją savo aplinkoje. Tai taip pat yra gera proga pasikviesti artimą draugą, bičiulį, kuris gal kažką žino apie Dievą, bet dar neturi su juo asmeninio santykio arba abejoja ir turi daug klausimų. Čia jis gali sutikti daug žmonių, kurie turi gyvą tikėjimą.
Šių Jaunimo dienų pagrindinė mintis remiasi Šv. Rašto citata: „Tiesa padarys jus laisvus“. Kaip Tu supranti šią citatą? Kaip Bažnyčios Tradicija interpretuoja šią mintį?
Po filosofijos ir teologijos studijų mano supratimas labai pakito. Paprastai tariant, šioji tiesa man yra pats Kristus, Dievas. Jis pats teigia: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Labai džiaugiuosi, kad būtent tokia yra šių Jaunimo dienų tema, nes ji supurto šiandienos jaunuolį, kuris auga reliatyvistinėje aplinkoje. Tokiame kontekste tiesos nebėra, tėra nuomonių įvairovė.
Šioji citata labai dažnai minima Bažnyčios dokumentuose. Šiandien matome tokią žmogaus sampratą, kuri teigia absoliučią asmens laisvę nepaisant nei tiesos, nei gėrio. Ypač pabrėžiama individuali, asmeninė laisvė – tai sukelia daug skausmingų pasekmių. Šiandien matome augantį abejingumą, egoizmą, galiausiai – netikėjimą. Laisvė be atsakomybės yra destruktyvi tiek asmeniui, tiek visai visuomenei.
Galima prisiminti Evangelijoje sutinkamą sūnų palaidūną, kuris siekė visiškai išsilaisvinti nuo priklausomybės tėvo namams. Jis nebenorėjo turėti jokio santykio su kitais. Sūnus palaidūnas norėjo daryti, ką nori, kada nori, kur nori – dėl to ir paliko namus. Jis greitai išeikvojo jam dovanotus turtus (tai galėtų būti mūsų talentai, laikas, santykiai, sveikata), nes vadovavosi tik trumpalaikiais norais. Tai galiausiai atvedė jį į patį dugną – jam teko misti ankščių jovalu, dėl kurio teko konkuruoti su kiaulėmis. Tik atsidūręs dugne suprato, kad nežabota laisvė jam buvo pražūtinga. Galiausiai jis nusprendė grįžti pas tėvą į namus, kur yra kažkokie įsipareigojimai, kur yra tarpusavio santykiai, kur tu nesi absoliučiai laisvas, negali daryti, ką nori, bet esi atsakingas kitam, sau, Dievui. Tik priėmęs šią tiesą gali būti laimingas ir laisvas.
Šių jaunimo dienų tema kelia klausimą kiekvienam iš mūsų: Ar tikrai reikia pasiekti beribės laisvės dugną, kuri nepaiso tiesos ir tikrovės, bet žiūri tik savo norų bei aistrų, besikeičiančių sparčiai lyg oras? Norėtųsi, kad šį laisvės egzaminą išlaikytų kiekvienas iš mūsų.
Gera žinia ta, kad Motina Bažnyčia su Jaunimo dienomis čia ateina mums į pagalbą. Popiežiai ne kartą atkreipia dėmesį į šiandienos visuomenę, kai yra neigiama objektyvi tiesa ir teigiama, kad kiekvienas asmuo turi savo tiesą. Tai pražūtinga, nes žmogui nebelieka orientyrų, nebėra tiesos. Galiausiai nebelieka ir jokio pagrindo, pagrindžiančio mūsų gyvenimo prasmę, moralę, kas yra gera ar bloga. Galiausiai neigiamas pats Dievas.
Ar gali žmogus būti visiškai laisvas, juk išorinė aplinka skatina elgtis tam tikru būdu, mes daug dalykų priimam kaip savaime suprantamus? Ar galime kalbėti apie absoliučią laisvę?
Ne, mums laisvė nėra absoliuti vertybė. Absoliuti vertybė krikščioniui yra Dievas. Viskas iš Jo kyla, Jis yra visa ko šaltinis ir viskas į Jį yra nukreipta, taip pat ir kiekvieno iš mūsų laisvė. Tad negalime virš Dievo ar tiesos iškelti laisvę. Juk egzistuoja tam tikra vertybių hierarchija. Šiuo atveju laisvė negali būti absoliuti, nes tada Dievas negalėtų mums būti absoliučia vertybe. Jei laisvę pripažįstame kaip absoliučią vertybę, tai laisvė tampa mūsų Dievu, bet tai nėra teisinga, tad ir nebėra laisvė. Prigimtinis žmogaus protas byloja, kad neteisinga laisvę iškelti aukščiau už patį Dievą, kuris žmogui ir suteikė laisvę.
Ar seminarija labiau suveržia Tave ir ten nebėra tiek daug laisvės?
Taip, tam tikra prasme suveržia, bet nepažeidžia mano laisvos valios.
Nes šiuo atveju mes gal ir apie laisvę kalbam skirtingai: fizinę laisvę – tu negali kur nors išeiti, negali kažko daryti, bet gal tada galim skirti vidinę laisvę ir išorinę laisvę?
Žmogus pašauktas į visišką laisvę – tiek vidinę, tiek išorinę.
Prisiminkime sužadėtinius, kurie, pradėdami šeimos gyvenimą, įsipareigoja vienas kitam ir dalį savo laisvės dovanoja vienas kitam. Šeimos tėvas, turintis vaikų, nebeis kiekvieną vakarą švęsti su draugais, nes juk reikia padėti žmonai, prižiūrėti vaikus, tvarkyti namus. Netgi pats kilniausias dalykas – meilė – reikalauja, kad savo laisvę kažkam padovanotum. Tad man atrodo labai natūralu, kad, jeigu mes ką nors mylime, tai dovanojame savo dėmesį ir laiką, dovanojame savo laisvę. Nes tai verta, tai tikra, tai teikia tikrą džiaugsmą. Mes net nekeliame klausimo, kad koks nors asmuo, man jį mylint, suvaržo mano laisvę.
Panašiai yra ir su seminarija, į kurią ateinama atsiliepiant į Dievo kvietimą, į Jo meilę .
Dažnai netikintys žmonės sako, jog religija suvaržo žmogaus laisvę, sumažindama galimybių, pasirinkimų skaičių, įpareigojanti priimti išankstines prielaidas. Kodėl tuomet būtent katalikiškas renginys savo pavadinime kalba apie laisvę? Gal tai kokia apgaulė?
Šiandienėje aplinkoje, kai atmetama objektyvi tiesa apie žmogaus prigimtį, tikrovę, kūriniją, pasidaro labai sunku kalbėti apie žmogaus prasmę, apie jo laisvę. Tad Bažnyčia primena tam tikrus moralinius įstatymus, etinius reikalavimus. Lietuvos jaunimo dienų tema akcentuoja, kad tikrai egzistuoja Tiesa ir žmogus yra pajėgus ją pažinti.
Bažnyčia nekuria moralinių reikalavimų, bet tiktai primena ir atkreipia mūsų dėmesį į tai, kas jau yra, į tą prigimtinę tvarką, kuri įrašyta mūsų prigimtyje ir kurią mes galime pažinti grynuoju protu, nesvarbu – tikintys esame ar ne. Mes visi galime atpažinti tam tikrą kūrinijos tvarką, visi turime sąžinę, ir dėl to pasaulyje tiek kinas, tiek afrikietis, tiek indėnas, nepažinodami vienas kito ir gyvendami toli vienas nuo kito, vienodai supranta, kad žudymas, melas, vagystė yra blogis. Tai patvirtins ir ką tik gimęs bei žmonių visuomenės dar nepaveiktas vaikas.
Manau, kad blogas yra išeities taškas, kai manoma, kad man kažkas uždeda kažkokią moralinę naštą ir nori mane valdyti. Iš tiesų moraliniai reikalavimai yra naudingi mūsų pačių prigimčiai – jų laikymasis veda į tikrą laimę ir laisvę, nes tai atitinka žmogaus prigimtį. Jeigu mes iš tiesų trokštame būti laimingi (ir laimingi žmonės tą žino), tai mes turime nebijoti įžvelgti tiesą ir priimti taisykles, kurios yra įrašytos mūsų prigimtyje, kūrinijoje ir dvasiniu lygmeniu, priešingu atveju kažkur kaupsis įtampa, kažkur kils uždegimas, pūlinys, blogis. Tada ten gims kančia, kaupsis skausmas, bus padaryta nuodėmė.
Kaip manai, ką kiekvienas asmeniškai turėtume daryti iki Jaunimo dienų ir jų metu, kad šis renginys neštų vaisių, tiek kiekvienam asmeniškai, tiek Lietuvos Bažnyčiai, jos jaunimui?
Manau, kad labai svarbu susilipdyti su grupe, susipažinti iš anksto, nes jeigu renginiui prasidėjus sutiksi daug naujų veidų, tai gali patirti išsiblaškymą, nejaukumą ir tuomet labiau skirsi dėmesį pažinti naujus žmones, o ne dalyvauti LJD programoje. Dėl to parapijose ir organizacijose vyksta išankstiniai grupių susipažinimai – verta juose dalyvauti. Taigi, bandykit galvoti, su kuo vyksite į Jaunimo dienas arba užsiregistruokite parapijoje į grupę ir tada bandykite susipažinti su tais žmonėmis. Kartu melskitės už artėjantį renginį, dalykitės tikėjimo liudijimu, kad galėtumėte gerai atstovauti savo parapijai, organizacijai ar grupei.
O ką daryti jau po renginio?
O čia jau priklausys nuo to, kaip ką Dievas renginio metu palies. Vienam gal prabils adoracijoje, antram – per beatifikacijos Mišias sekmadienį, trečiam – per kokią įdomią paskaitą, o ketvirtam – per tarnystę ar šėlsmą. Stenkitės išsaugoti tuos momentus lyg brangiausius perlus, kad ateityje jie jus sustiprintų ir atgaivintų, kai būsite pavargę, o kitos Jaunimo dienos ateis dar negreitai. Atsiminkite tą džiugią Bažnyčios vaikų bendrystę, kad, kai bus sunku skelbti išlaisvinančią tiesą savo kasdienybėje, galėtumėte pasisemti jėgų. Ir, aišku, padėkokite Dievui maldoje, padėkokite už organizatorius, už rėmėjus, be kurių artėjančių Jaunimo dienų nebūtų. Juk tai mums visiems yra didelė dovana!
